Kad ir kiek žiūriu į svajingus dūmus-minčių nėra..
Nežinau ką rašyti, ką veikti..
Kas vakarą sėdžiu prie įtemptų spalvų ekrano iki pačios vėliausios vėlumos,
neišleisdama katės iš kambario, nors ir ji labai gailiai kniaukia..
Bijau likt visiškai viena,
nors pati atsiribojau.
Darau sau "vasaros pertrauką".
Neisiu iš namų visą savaitę, gal ir dar daugiau. Bandysiu kaip nors iš kur nors užsidirbti pinigų rūbams, kuriems tėvai nieko neskiria, mat, mano spinta jau lūžta nuo jų.
O aš žiūriu į tas maikes ir megztinius ir klausiu savęs:"Kas čia b*** per rūbai?? N***i toks stilius aplamai??"..
Tėvai turbūt to nesupranta..
Bandau pailsėti ir nuo santykių visokių. Ne tik su vaikinais, bet ir draugais. Vienam žmogui atleidžiu, nes pavargau pyktis, nors tai nereiškia kad pasitikėsiu ar dar ką.. Kitas žmogus.. Na, su juo greičiausiai baigta... Nes kad ir kiek aš jį šaukiu, žeminu save jo akivaizdoje, jis lieka tylus ir abejingas.. neatsiliepia..
Telieka tik eit į mišką, rinkti visokias gėrybes, slapta rūkyt tarp pušų ir nesvajot apie nieką, nebent apie vilkų akis ir trūkčiojantį "Youtube".
Net keista kaip viena asmenybė gali apverst viską aukštyn kojomis.Nebesinori nieko daryti, niekur eiti, bijai kitų žmonių žvilgsnių, kurie vertina nežinodami. Bijau, kad pradės mane guosti. Bijau parodyti savo silpnybę ir rūkant išduoti visą tiesą lūpų kampučiu, tankiu mirksėjimu, drėgna rainele..
Nebeliko vietos mėgstamai bohemai, o repas tik kelia skausmą, skausmą, kuris daugiau yra dėl vaizdo, o ne dėl tikro gaisro vidaus sielos hareme.
Atsibodo metaforos, sunkūs žodžiai, atsibodo pastangos atrodyti protingai, draugiškai, nerūpestingai, linksmai, žaviai ir gražiai...
Jei galėčiau, pabėgčiau į jo tyla..
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą