Ne px, bet px...

Dėjau.
Nusileidau draugei ir savo blogą nuotaiką iškeičiau į 5 valandas mieste
ir nenusivyliau. Apėjom visą senamiestį, daug parduotuvių ir neplanuotai suplanavau ką
artimiausiu metu pirksiu, nors aš labai nemėgstu visų tų rūbų parduotuvių ir pinigų leidimo jiems.
Išgėriau labai skanios kavos Didžiosios gatvės"Coffee inn'e", kitaip žinomu kaip "juodasis coffee inn'as". Kava su kalnu grietinėlės atvėrė širdį, išsipasakojau, palengvėjo. Su drauge sutikom 3 linksmus užsieniečius, visi buvo tooookieeee gražūūūs:) po to dar kažkokį dviratininką pedofilą... :DD
Nuo Muzikos Dienos pradėjau dažniau vaikščioti pilies gatve, nes ten nuolatos groja ir dainuoja 4 vaikinai, jų muzika "osoom"

O dabar biškis nuotraukų iš tobulos vakarykštės dienos:)

 O po to atradau dainą..

Ta, kuri pavargo skristi..
Bet skrenda dėl kitų..
xoxo

jungle...

 

Kam bėgti tarp medžių.

Pasiklystu jau savo galvoje.

Viskas kaip tropiniuose miškuose-prieštarauju sau pati.

Dienos nuostabios, tobulos, tokios geros, kokių jau seniai gerų neturėjau, o vakarai su ašaromis

ir liūdnų temų svarstymais. Temų-kurios jau seniai pilnai išnagrinėtos.

Viskas gerai, bet labai blogai.

Vasara tuoj. Laisvė, jokių darbų, bet.... pasiilgsiu tų kabinetų, sienų,

tualetų be spynų, rūkalių zonos,kur visi medžiai prikišti nuorūkų, o švaraus plotelio žolės jau seniai nebuvo.

Pasiilgsiu intrigų-draugių/nedraugių. Tų "pydarų" klasiokų, nuo kurių bairių aš lydausi.

Pasiilgsiu to žmogaus, kur stengiuosi sutikt kiekvieną pertrauką, 

nors artimiausi draugai mano, kad pamiršau ir paleidau...

o aš matau kad ir jis nepaleido...

 

Melancholy hill

Klausausi neaiškios muzikos su iki tol negirdėtais deriniais.
Bandau sugalvoti kas neįsispraudžia į jokius tamsos numatytus rėmus.
Ieškau kažko, kaip vakarais ieškau saulės spindulių atspalvio, prigludusio prie
tamsių medžių horizontų.
Užsiblokuoju nuo realybės garsų.
Per daug reik apsvarstyti, kad palikt savas mintis už nežinios slenksčio.
Rašau ir nesuprantu ką.
Mintyse tos iki skausmo pažįstamos akys.
Vienintelės neaiškios, spindinčios ir traukiančios, bet baimė apglėbusi man pečius.
Drebu nuo kiekvieno vėjelio dvelktelėjimo iš tos pusės.
Abejoju ar esu pakankamai stipri.
Jeigu aš išsigąsiu apgavystės?
Jei nesugebėsiu aklai patikėti tuo saldžiu balsu?

Nematau jokių minusų toje būtybėje.
Atitinka visus dar darželyje numatytus kriterijus.
Siela tarsi šaukiasi jo.

Negaliu pamiršt.

Nepatinka, norėčiau atstumti, bet tai per daug sunku mano pasimetusiai išmonės gijai.

Pati nepastebiu kaip akys prisimena tą žvilgsnį.Vėl viskas sustoja. Tas vaizdas kaip mėnulis pateka tamsoje. Prisimenu, nors nieko nepamenu.
Mane sustabdė tas žvilgsnis, kuriame norėčiau paskęsti.. Bijau kad per arti pritrauks.

O jei jį taip pat traukia?

Bet jei jis ne toks, kokį įsivaizduoja mano pilkosios ląstelės?
Tada geriau tikėti tuo, ko nėra, negu netekti savo svajonės, kurią globoju jau antrus metus..
Kurią bijau pripažint...
Pirmąkart taip bijau. Pirmą... Aš bailė...
Ir man teks vaidinti drąsiąją.

Tikiuosi žibintai tolumoje manęs nekvailina kaip eilinio naktiniu drūgio...

Mėnulis

Siūlau visiems pažiūrėti šiąnakt į mėnulį..
Tos akimirkos dabar, kai jautiesi visai vienišas.
Nors ir kas sekundę skamba facebook'o natelė, kai kažkas parašo.
Galvoje susikaupė lietus minčių.
Draugai.
Kartais atrodo kad jų nėra.
Viena išvažiuoja su choru ir kitais draugais į kitą šalį,
kita tūno namuose,
trečia jau miega..
O kita kažkur su kitais draugais..
Tokiomis akimirkomis pradedi mąstyti ir galvoti apie draugystės sampratą.
Supranti jok tie "draugai" yra tokios būtybės, kurias galima lengvai ir per sekundę nupūsti, kaip pienės pūką.
Nebejauti to svaraus taško, kai jautiesi saugus, ramus, tarp žmonių kuriais gali pasitikėti.

Tiesiog žiūri į tą iki skausmo didžiulį mėnulį.
Tą vieną iš dviejų pasaulio akių.
Matai jame viską ką išgyvenai.
Nors verk.
Girdi gervės klyksmą virš ežero,
Nors nei gervės, nei ežero nėra.

Ar sunku, mėnuli didysis,
Vienam eiti per tamsos pievą?
Ar sunku prasibrauti pro žydinčias žvaigždes?

Aš pavargau..
Pavargau stebėti viską iš šalies..
Bandau įsisukti į gyvenimą kaip vilkutis
Bet nieko neišeina
Mane pargriauna paukščio plunksna,
Lengvas vėjelis,
Tavo žodis,
Tavo žvilgsnis
Lenkia man kelius..

FLYER

Vėl.. vėl.. vėl... reply..

Nemaniau kad dar kažkada dėl vieno žmogaus klausysiu dainos.. vėl ir vėl.
Nes primena jį, nes kai išgirstu dainos žodžius vėl mąstau apie jį.

Svarstau kas man blogai.
Visos įsimyli-pamiršta-jaučia simpatiją-nebejaučia.
Aš sugebėjau taip įsimylėti, kad tą patį jaučiu jau antrus metus.
Bandau užmiršti, bet neišeina.
Nepatinka, bet traukia.
Kaip magnolijos žiedas traukia ibisą..

Pasimatysim dar,
Flyer