Siūlau visiems pažiūrėti šiąnakt į mėnulį..
Tos akimirkos dabar, kai jautiesi visai vienišas.
Nors ir kas sekundę skamba facebook'o natelė, kai kažkas parašo.
Galvoje susikaupė lietus minčių.
Draugai.
Kartais atrodo kad jų nėra.
Viena išvažiuoja su choru ir kitais draugais į kitą šalį,
kita tūno namuose,
trečia jau miega..
O kita kažkur su kitais draugais..
Tokiomis akimirkomis pradedi mąstyti ir galvoti apie draugystės sampratą.
Supranti jok tie "draugai" yra tokios būtybės, kurias galima lengvai ir per sekundę nupūsti, kaip pienės pūką.
Nebejauti to svaraus taško, kai jautiesi saugus, ramus, tarp žmonių kuriais gali pasitikėti.
Tiesiog žiūri į tą iki skausmo didžiulį mėnulį.
Tą vieną iš dviejų pasaulio akių.
Matai jame viską ką išgyvenai.
Nors verk.
Girdi gervės klyksmą virš ežero,
Nors nei gervės, nei ežero nėra.
Ar sunku, mėnuli didysis,
Vienam eiti per tamsos pievą?
Ar sunku prasibrauti pro žydinčias žvaigždes?
Aš pavargau..
Pavargau stebėti viską iš šalies..
Bandau įsisukti į gyvenimą kaip vilkutis
Bet nieko neišeina
Mane pargriauna paukščio plunksna,
Lengvas vėjelis,
Tavo žodis,
Tavo žvilgsnis
Lenkia man kelius..
FLYER
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą