Klausausi neaiškios muzikos su iki tol negirdėtais deriniais.
Bandau sugalvoti kas neįsispraudžia į jokius tamsos numatytus rėmus.
Ieškau kažko, kaip vakarais ieškau saulės spindulių atspalvio, prigludusio prie
tamsių medžių horizontų.
Užsiblokuoju nuo realybės garsų.
Per daug reik apsvarstyti, kad palikt savas mintis už nežinios slenksčio.
Rašau ir nesuprantu ką.
Mintyse tos iki skausmo pažįstamos akys.
Vienintelės neaiškios, spindinčios ir traukiančios, bet baimė apglėbusi man pečius.
Drebu nuo kiekvieno vėjelio dvelktelėjimo iš tos pusės.
Abejoju ar esu pakankamai stipri.
Jeigu aš išsigąsiu apgavystės?
Jei nesugebėsiu aklai patikėti tuo saldžiu balsu?
Nematau jokių minusų toje būtybėje.
Atitinka visus dar darželyje numatytus kriterijus.
Siela tarsi šaukiasi jo.
Negaliu pamiršt.
Nepatinka, norėčiau atstumti, bet tai per daug sunku mano pasimetusiai išmonės gijai.
Pati nepastebiu kaip akys prisimena tą žvilgsnį.Vėl viskas sustoja. Tas vaizdas kaip mėnulis pateka tamsoje. Prisimenu, nors nieko nepamenu.
Mane sustabdė tas žvilgsnis, kuriame norėčiau paskęsti.. Bijau kad per arti pritrauks.
O jei jį taip pat traukia?
Bet jei jis ne toks, kokį įsivaizduoja mano pilkosios ląstelės?
Tada geriau tikėti tuo, ko nėra, negu netekti savo svajonės, kurią globoju jau antrus metus..
Kurią bijau pripažint...
Pirmąkart taip bijau. Pirmą... Aš bailė...
Ir man teks vaidinti drąsiąją.
Tikiuosi žibintai tolumoje manęs nekvailina kaip eilinio naktiniu drūgio...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą