Man neberūpi kitų problemos, kitų įvykiai.
Kai draugai pasakoja apie save, man įsijungia "pššššššššš"
rėžimas. Ausyse ūžia tas sugedusio televizoriaus garsas, kur protarpiais
girdisi mane apsėdusios dainos prieskoniai. Po to galima vėl įsijungti ir klausytis
samprotavimų apie pasaulį. nors norisi te pasakyti: "Durnės, nieko jūs nesuprantat.
Ką gero galite pasakyti apie žemės pusiausvyrą būdamos penkiolikos-šešiolikos metų,
geriančios kavą coffee in'e? Taip kava čia tobula, bet nereikia vaidinti kažkokios "ala" meniškos sielos.
Manote kad visa žmogaus esybė susideda iš draugų ir surūkytų cigarečių žalioj jaunystėj skaičiaus?
O gal iš tų nuotraukų, kai girtos šypsotės kamerai? Jums atrodo kad gyvenimo viršūnė yra tada, kai eini į plotus, linksminiesi, nors dar neužaugęs kūnas jaučiasi "chujovai"? Tada jūs jau ritatės žemyn.. kaip norit, aš neprisidedu..."
Šioje vietoje suku kita linkme.
Nieko apie pasaulį pasakyti negaliu, ir net nebandysiu.
Žmonės bando suprasti viso ko esmę visą savo gyvenimą, tad kaip aš galiu viska žinoti nenugyvenusi net ketvirtadalio viso gyvenimo?
Dėl to susirišu kuodą koks man išeina, o ne tokį koks turėtų būti pagal kitų taisykles.
Svaigstu nuo kiekvieno besiskleidžiančio lapelio, nuo kiekvieno šešėlio, kurį sukuria saulė ir tamsa, juk tai gyvenimo paslapties išraiškos. Stebėjimu gali suprasti daug daugiau nei perskaitymu.
Be tamsos nebūtų šviesos, šis neigiamą prasmę įgavęs natūralus reiškinys atneša džiaugsmą.
Kaip ir žiema.
Mane žavi šaltis ir tamsa, nes kai nieko nematai aplink save, maža liepsnelė, labai maža švieselė įgauną didesnę reikšmę.
Draugės kviečia pavaikščiot po parduotuves, siūlo atnaujinti garderobą pavasariui.
Aš atsisakiau. Visų pirma, tikrai nenoriu eikvoti laiko žiūrinėjimams, juk visvien nieko nesiruošiu pirkti ir šiaip reik sukaupt jėgas, kad pagaliau paruoščiau namų darbus.
Dabar supratau, kad visada reikia žinoti ko nori iš gyvenimo. Nereikia žvalgytis, reikia sugalvoti, o paskui ieškoti. Juk profesiją visi išsirenka, o ne pirma pabando vadybą, po to biškutėlį žurnalistiką, o ant galo truputį "pakapsto" grafiką.
Jei jau norima paimti pora profesijų, kiekviena iš jų yra rimtai išnagrinėjama, kad, jei ką, ja būtų galima rimtai užsiiminėti.
Esu aiškiai įsivaizdavusi ko noriu, ko ieškosiu ir žinau kiek apytiksliai viskas kainuos, kad nebūtų tuščio pinigų švaistymo ar to durno lakstymo po parduotuves su draugėm ir kūdakavimo :" O, kokia miela maikė!!!!!Bla bla bla bla bla, čia tiek gražių gėlyčių, dar rūžavas kaspinėlis... Perku, nes miela"
Pati suprantu kad panelės yra vištos, dėl to stengiuosi tokia nebūti. Man visada bus paslaptis kaip vyrai sugeba su jomis gyventi ir kasdien išklausyti tas nesąmones, tuos rausvus palyginimus.
Visos svajonėse suka pastelinių spalvų svajones. O pas mane svajonėse vakaras arba naktis. Žibintai tarp sovietinių namų ir suolas prie šiukšlių konteinerio. Suplėšitas krepšinio tinklas aikštelėje ir suskeldėjęs asfaltas su duobėmis. Paprasta coca-cola rankose ir parastas sumuštinis...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą