Nebegali tylėti tyla.
Kilo nenumaldomas noras pasakyti viską ką saugojo savyje.
Skėlė antausį.
Ar tyčia, ar netyčia, ji to nenorėjo.
Atvėrė akis, sukėlė žemės drebėjimą tavo gyvenime.
Ir pasakyk kad tavęs neįspėjo.
Tesinori būti paukščiu ir skraidyti, neimant į galvą jokių problemų. Nebesirūpinti išvaizda, nebemokėti jokių mokesčių už tai kad kvėpuoji ir girdi.
Ir pasakykit, kad žmogaus sugalvotos taisyklės sąmoningos.
Man tai panašu į žaidimus. Atrodo viskas nuostabu ir BAM! visko netenki, žaidimas baigtas.
kiti išsidalina tavo kortas ir toliau linksminasi.
Pradedu manyti, kad kiekvienas žmogus yra užkoduotas. Vieni visada viską laimi. Kad ir ką bedarytų, niekada nelieka be apdovanojimų. kiti gali "gimdyti" geriausias idėjas, bet lieka nepastebėti arba, dar geriau, jų idėjas kažkas pasisavina.
Ką jau kalbėti apie tuos, kurie aplamai nieko nesugeba išpešti iš savo gyvenimo. Vaikystėje skursta, jaunystėje dirba Maximose, o visą likusį laiką praleidžia gatvėse.
Bijau, kad manyje gali būti pasislėpęs nelaimių šaltinis. Jei tai tiesa, nepasiduosiu.
Kovosiu iki galo, už sėkmę, už savo svajones, už tai, kad visi žinotų mano vardą.
Šaukiu tyla,
Aimanuoju tamsa.
Bet viskas lyg atsitrenkia
Į tavo nugarą,
Aukštą ir galingą.
Bet lygią ir neutralią.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą