... ... ...

Ar aš maniau, kad ateina kažkas gero į mano gyvenimą?

Taip.

Ar buvau tokia naivi?

Taip.

Atleisk man?

...

...

...

Skausmas stipresnis už bet kurį buvusį anksčiau..

Akyse dvejinasi visos linijos ir sunku paslėpti vidinį liūdesį..

Pajautusi ką reiškia būt reikalingai, nebegaliu gyventi be to jausmo.

Tos pačios senos dainos grįžta su didesne jėga.

Aš nebeatlaikau...

Tikėjaus, laukiau...

Bet galiausiai vis vien likau viena..

Nežinau kas ir kaip, 

Jei tu grįši, 

Aš nežinau ar būsiu pajėgi atleisti...

Bet jei nenori-

Taip ir sakyk..

Įskaudink, sudaužyk vilties akvariumus.

Jau ne kartą buvau tai pajutus..

Tikėjaus kad tu tas, kuris išgelbės...

Bet tu tas,

Kuris dar labiau mane pasmerkė..

Ačiū už viską...

Becouse anonymous is to mainstreem

Gyvenimas "graffiti" ritmu

Paskutiniu ritmu bėgu. Išvažiuoju kaskart manydama kad grįšiu kitokia.
Ir taip iš tiesų ir būna..

Kuo toliau, tuo labiau atsiskleidžiu draugų rate, atsiduodu kažkam labiau, negailėstingai naikinu tuos, kurie manęs negerbia ir kurie niekada nebus artimi, kuriais nebegaliu pasitikėti.
Jau seniai reikėjo "atrinkti" kai kuriuos žmonės, visad tai atidėliodavau, manydama, kad jie pasikeis,
bet užtenka būti tokiai lengvabūdei. Tie kurie išduoda vienąkart, išduos ir kitą, o čia jau ne mano problemos.

Repo siela..
Nevaidinu "ganksterio", tiesiog visa tai pasidarė taip savita
Tie muzikos perėjimai ir švelnumo ir griežtumo santykis-seniau negirdėti..
Bet dabar taip atitinka dabartinį mano gyvenimą.

Vienas bando sugriaut,
O kitas padeda išgyventi,
Neriasi iš kailio, kad likčiau tik jo.

..Kažkas netikėto..

Nauja daina, naujas įvykis, naujas žmogus..

Taip visada būna, tik "old school'as" niekada nepaveda.
Pagaliaugi žinau kad kažkas manęs baisiausiai ilgisi ir labai nori apkabint:))

Lights with night

Norisi dabar sedėt pikape.
Pasileisti per miesto kelius 300km/h greičiu.
Kad išplauktų visi kontūrai, o šviesos išsilietų lyg vandens užgauta akvarelė.
Senamiesčio vaizdai per greit plaukia. Per lėtai skrenda nakties paukščiai...
Klausantis dainos dingsta visi garsai.. girdisi tik vėjo glamonės, padangų stabdymas, tylus posūkio rodyklytės švytėjimas..

Galvoje tik filosofinės prasmės, nuo kurių mano pasąmonė jau išvargusi.
Norėtųsi viską paprastai paaiškint, sužinoti paskaičius kokią knygą..
O dabar telieka mąstyti ir apgalvoti viską iš naujo, nes niekur atsakymo nėra.
Ir kodėl viskas taip sunku?

Rūkydama žiūriu į dūmus, besiliečiančius su dangumi..
Jie pinasi aplink jaunas padažytas blakstienas.

Per anksti žaidžiame suaugusius, bet tai ir yra jaunystė-suaugę vaikų kailyje.

Malbor gold... Kent Click... Camel blue... Malbor black... kent mentholl...
Pall Mall kazkokstai... taip eina mano dienos..
Viskas derinasi su nakties žibintais, vakaro mėlynu dangum, Monster energetiniu, Vermutu,
saldžiai kvepiančiu likeriu, greičiu, gerom knygom... tyla širdies...

Bet jaučiuos tokia vieniša....

Niekas nesupranta mano minčių... viskas ne taip paprasta..
Parašyti aš galiu, bet gaunu iš draugių atsakymą: "Užtenka liūdėti, nebūk tokia pesimistiška".
Pasakyti aplamai nieko neišeina..
Visi mato ką jaučiu iš akių, dūmų iš burnos sklidimo greičio ir jų kaip skraisčių skridimo taką...

Tiesiog nebėra su kuo užlipt ant stogo, žiūrėt į nakties miestą ir apie tai pakalbėt...

 

Flyer,
xoxo

Neišvengiama

Nežūdyk manęs tais prisiminimais..
Nes aš viską sakau kitiems.
Jie bando mane paguost
Sako kad pamirščiau,
O aš negaliu.

Arba tu,
Arba aš

Kažkuris privalo mirti,
Kitaip nieks nepasibaigs...

Daaaaaamn

Damn, kai geri būna kai kurie blogai, kad ir tų žmonių, kurių realybėje nemėgsti.
Pažiūri į juos iš kitos pusės, supranti, kad ne tokie jie jau ir beširdžiai, jie jaučia, juos įžeidžia ir jiems skaudu.. o kartais jie būna net labai teisingi.

Apgalvojus visą gyvenimą galiu pasakyti, kad jis yra gan svaigus.
Kaip apsirūkius žolytės ir dar kyla ir leidžiasi lyg "amerikietiškuose kalneliuose", nors niekada jais nevažiavau, nes man tai buvo per daug baisu.
Visi žmonės kuriuos sutikau per šiuos 15 metų man davė gan daug. Visi kažko išmokino. Ir dėl to nebepykstu. Kad ir kaip su kai kuriais buvo sunku susitvarkyti ir perlipt juos tiek morališkai tiek psichologiškai, jie atvėrė man naujus matmenis ir matavimus.

yra tokių, su kuriais pakalbėjus bent minutę, pats nejučiomis pradedi filosofuoti, mąstyti..

Įdomu ar aš ko nors kitus išmokinu, ar kitiems nesu tuščia, be reikšmės. Kalbu ne apie draugus, o apie vienos sekundės pažįstamus, kai pakalbi tik vieną kartą per visą gyvenimą arba tiesiog žinai, bet nepažįsti. Juk gal ir aš realybėje esu kitokia negu čia.
Nes ten visi bijo parodyti savo silpnumą, bijo būt nuskriausti ir pažeisti..

Dėl to kartais ir reik atsikelt vasara velniškai anksti.
Rytinis rūkas praplauna smegenis, išpučia dulkeles iš vidinio sąmojo.
...Atstatyti gamyklinius duomenis...

Just demons in the fog,
Sweet sound of death..

Perkaitau

Kartais man kažkas galvoje užtrumpina.
Prirašau draugams tai, ko niekada nerašyčiau..
O paskui sunku pasakyti atsiprašau.. Bijai kad jiems atleidus bus tik dar blogiau.
O jei vėl tą patį padarysi... nieks nenori kankinti gyvenime svarbių žmonių..
O gal tiesiog perkaitau nuo visko viduj..

Po visko

Neseniai susilaukiau vieno laaaabaaaii mielo komentaro, sakau didelį AČIŪ už mielus ir jaukius pagyrimus;)

Pirma diena kai man visai ramu. Važinėjant dviračiu taku, apaugusiu laukinėm gelėm pajaučiau visišką vidinę harmoniją, kurios man pastaruoju metu labai stigo. Nesakau kad kažkas dingo manyje, gal net labiau išryškėjo ir darosi dar sunkiau pamiršt viską, bet tai nebegadina taip nuotaikos...
Nuopoliai mane išmokė visą laiką laikytis ant kojų, nepasiduoti ir vistiek mylėti, bet niekada nepasitikėti.. Galinės atramos niekada neturėjau ir neturėsiu, reik atsilaikyti pačiai, nesvarstant apie pasaulio egzistenciją ar laiko tėkmę.. gal bent tai aš padarysiu kaip reikiant..

Follow you/don't go honney/won't look back/never forever

Manyje pabudo vasara.
Ignoravimas ir keistos sumišusios mintys nebegąsdina. Pagaliau supratau, kad
tai ir yra mano tikroji esybė. Su visomis nesėkmėmis, priešais, draugais, kitų klaidingomis nuomonėmis ir  mane labai giliai užknisančiomis asmenybėmis.

Saulė jau yra, krūva laisvo laiko, keistų norų, kaip tarkim pasivaikščioti po parduotuves,
nors dar taip neseniai to nekenčiau..
Laikas bėga, keičiasi ir švytuoklė nesustoja suptis, taip ir mano galvoje..
Viskas tiesiog nenustoja tekėti,  kad ir kaip bandyčiau sustabdyti savo fantazijos žirgus...

Kažką seku, nežinau ką ir kaip, laikausi įsikibusi tų jausmų, kurie yra be atsako, arba
kažkas bijo parodyti taip pat.
Taip ar anaip, suprantu, kad tenka eiti toliau, teks lyg niekur nieko šukuoti plaukus,
panardinus į juos pirštus mėgautis jų švelnumu ir tankumu..
Teks vėl eiti žingsnis į žingsnį, nesvyruojant nuo silpnumo..
Privalėsiu vėl atrodyt lyg nieko nebūtų buvę, ir aš taip darysiu.

Su kažkokiu vidiniu linksmumu.
Klausysiuos muzikos,
Neatitinkančios mano būsenos,
Tam kad išlaikytų bent kažkokią pusiausvyrą
Tarp visų paukščių..

Esu kaip reta linksma, nors ir vėl viskas ne pagal mano apskaičiavimus..
Tiesiog pradedu suprast..
Per ilgai jau save kankinau..

3 mėnesiai..
Atsitraukiu nuo kažko..
Išeinu su šypsena, nes žinau-jis žiūrės, o aš išeinu visiems laikams ir nebegrįšiu

Myiu, bučiuoju ir iki

Kai vasara prasideda va teip

Kai toks oras, telieka tobula, pasikeitusi lietuviška muzika ir daiktų, bei nuobodžios buities nuotraukos su arbatos puodeliu rankose..

Naminė kamera, žodžiai atitinkantys tikrovę, tie paprasti, bet iki skausmo saviti rūbai iš HUMANOS..
Mamos seni kvepalai, 20 metų senumo romas, rastas už nežinia kokios sovietinės komodos.
Visą tai jaučiu viduje, nors nieko iš viso šio sąrašo neturiu.
Ypač tikrų žodžių..
Nei iš savęs, nei iš aplinkinių.
Įpratau sau ir kitiems meluoti. Kodėl taip darau ir ką pakeičia ta sąlyginė tikrovė??

Reik daug ką išsiaiškinti ir daug ką išdrįsti, bet tam yra dar visa visa vasara.

O šiaip žadu pradėti užsiiminėti bent kažkokia lengva namų juvelyrika.
Noriu sau pasigaminti smagių papuošalus, kurių po to galėsiu ilgai ir nuobodžiai nenešioti, bet kuriais visada didžiuosiuosi, nes pagaliaugi užsiėmiau tuo, kuo norėjau užsiimti visus 3 metus :)

 

Anoniminis skrydis,

xo xo,

4 skaitytojai;)

Grįžom

Buvau dingusi Šventojoj.
Kelionė su klase.
Buvo nuostabu, visi buvo draugiški ir aš visada turėjau su kuo sėdėti ir kalbėti.
Netrūko nieko.
Buvo ką gerti, buvo pilna uždraustų dūmų, lengvabūdiškų pokalbių, vaikinų džemperių ant
sušalusio kūno, muzikos autobuse, juokingų nuotraukų, daiktų sužalojimų ir tam tikrų netekčių

Mano telefono ekranas nieko neberodo, o piniginė kažkur išgaravo,
nors ją tikrai buvau įsidėjusi į tašę, veidas nubrozdintas, nes nuostabiai kritau su drauge nuo kopų:D